Kilmė, istorija
Labradoro retriveris (angl. labrador retriever) – seniausia ir populiariausia retriverių veislė. Pirmą kartą buvo paminėtas 1822 metais. Tiksli labradoro kilmė nėra nustatyta, tačiau žinoma, kad jo protėviai buvo Šiaurės Amerikos indėnų šunys (niūfaundlendas), kurie padėjo žvejams traukti tinklus ir rinkti žuvis šokinėjančias iš tinklų. Daug vėliau, šie šunys buvo naudojami medžioklėje.
Pirmą kartą europiečiai šiuos šunis pamatė Sent Džonso miesto uoste (ekonominis Niufaundlando salos centras, Kanada), todėl pradžioje juos vadino “Švento Džono niūfaundlendai”. Labradore buvo sutinkamos dvi šunų rūšys: “didelis niūfaundlendas” – stambus gauruotas šuo, kuris buvo naudojamas malkų gabenimui ir “mažas niūfaundlendas” – lengvesnis, su trumpu, vandeniui nepralaidžiu kailiu, šuo. Vidutinio dydžio, labai judrus ir aktyvus, turintis puikią nuojautą ir be galo mylintis vandenį. XVIII amžiuje anglų žvejai pradėjo imti labradorus į laivus, kurie padėjo jiems gaudyti žuvis, gelbėdavo žmones per audrą, o sunkiai įveikiamose vietovėse buvo naudojami kroviniams vežti.
Pradžioje į Angliją papuolė stambūs, gauruoti šunys – vėliau gavę “niūfaundlendo” pavadinimą. Labradoro retriveriai į Angliją buvo atvežti iš Šiaurės Amerikos (Kanada) apie 1860 metus. Britai įvertino šių šunų įgimtą polinkį daiktų atnešimui, o bandydami gerinti šuns savybes, kryžmino juos su seteriais ir kitais retriveriais. Iš pradžių labradorai buvo tik juodos spalvos, pirmieji gelsvo atspalvio šuniukai gimė 1899 metais. Vėliau pasirodė šokolado spalvos šunys. 1903 metais labradoro retriverisAnglijoje oficialiai pripažintas kaip šunų veislė, nuo 1916 metų egzistuoja Juodų labradorų klubas, 1924 metais pripažinti ir gelsvo atspalvio šunys.
Pirmą kartą europiečiai šiuos šunis pamatė Sent Džonso miesto uoste (ekonominis Niufaundlando salos centras, Kanada), todėl pradžioje juos vadino “Švento Džono niūfaundlendai”. Labradore buvo sutinkamos dvi šunų rūšys: “didelis niūfaundlendas” – stambus gauruotas šuo, kuris buvo naudojamas malkų gabenimui ir “mažas niūfaundlendas” – lengvesnis, su trumpu, vandeniui nepralaidžiu kailiu, šuo. Vidutinio dydžio, labai judrus ir aktyvus, turintis puikią nuojautą ir be galo mylintis vandenį. XVIII amžiuje anglų žvejai pradėjo imti labradorus į laivus, kurie padėjo jiems gaudyti žuvis, gelbėdavo žmones per audrą, o sunkiai įveikiamose vietovėse buvo naudojami kroviniams vežti.
Pradžioje į Angliją papuolė stambūs, gauruoti šunys – vėliau gavę “niūfaundlendo” pavadinimą. Labradoro retriveriai į Angliją buvo atvežti iš Šiaurės Amerikos (Kanada) apie 1860 metus. Britai įvertino šių šunų įgimtą polinkį daiktų atnešimui, o bandydami gerinti šuns savybes, kryžmino juos su seteriais ir kitais retriveriais. Iš pradžių labradorai buvo tik juodos spalvos, pirmieji gelsvo atspalvio šuniukai gimė 1899 metais. Vėliau pasirodė šokolado spalvos šunys. 1903 metais labradoro retriverisAnglijoje oficialiai pripažintas kaip šunų veislė, nuo 1916 metų egzistuoja Juodų labradorų klubas, 1924 metais pripažinti ir gelsvo atspalvio šunys.
http://www.sunys.org